Lietuvoje 2004-2006 metams numatoma didžiausią dalį lėšų nukreipti didiesiems infrastruktūros projektams – transporto, energetikos, aplinkos apsaugos, sveikatos apsaugos bei švietimo ir socialinės infrastruktūros plėtrai (347 mln. eurų). Gamybinės infrastruktūros plėtrai (parama pramonei ir verslui, turizmas, informacinės paslaugos) skiriama 222,5 mln. eurų, žmogiškųjų išteklių plėtrai – 64 mln. eurų, kaimo ir žuvininkystės plėtrai – 135 mln. eurų. Skaičiuojama, kad paramą gaus nuo 16 tūkst. iki 22 tūkst. verslo įmonių, bus sukurta apie 28 tūkst. naujų darbo vietų.
Žemės ūkiui 2007 metais bus skiriama 35% biudžeto. Reiktų paminėti, kad žemės ūkis Europos Sąjungos BVP tesudaro tik 2%, nors jam yra skiriama bene daugiausiai biudžeto lėšų – tiesioginėms išmokoms ūkininkams, kaimo plėtros projektams, produkcijos eksporto subsidijoms.. Tai galima paaiškinti dvejopai – pirma, užtikrinti maisto produktų tiekimą tradiciškai yra viena iš pagrindinių bet kurios valstybės veiklos sričių. Antra, žemės ūkis yra ypatingas gamybos sektorius, nes labai priklauso nuo žmogaus nekontroliuojamų sąlygų: klimato, grunto, ligų. Dėl to Žemės ūkis sudaro nedidelę dalį ES BVP, nes yra dideli derliaus svyravimai, kurie neišvengiamai veikia ūkių pajamas. Žemės ūkis yra labai akivaizdus ES išlaidų elementas dėl paprastos priežasties: jis yra vienas iš ES biudžetui priskirtų politikos sektorių. Antrojo pasaulinio karo metais dauguma Europos šalių badmiriavo ar net badavo. Konvojus su prekėmis iš JAV medžiojo nacių povandeniniai laivai. Dar ir po karo maistas buvo skirstomas pagal korteles. Ši dramatiška patirtis ir lėmė sprendimą 1957 m. Romoje pasirašytoje Europos ekonominės bendrijos įkūrimo sutartyje suformuoti bendrą žemės ūkio politiką. Jos tikslas – užtikrinti nesutrikdomą apsirūpinimą maistu, didėjantį žemės ūkio gamybos produktyvumą, ūkininkų pajamų augimą, stabilias rinkas. ES sąmoningai atsitvėrė nuo pasaulio ir sukūrė savą našų, patikimą, bet vartotojams labai brangų žemės ūkį. Kitas nykstančias pramonės šakas (tokias kaip laivų statyba, plieno gamyba, tekstilė ir rūbai ar anglies kasyba) metų metus įvairiai rėmė vyriausybės, nes šioje finansinės pagalbos srityje ES lygmens indėlis ribotas, dažniausiai vykdytas per specialias laikinas programas. Tol, kol yra politinis įsipareigojimas palaikyti žemės ūkį finansiškai, bus ir viešųjų finansų dalis biudžete.
