Politinė valdžia – dar viena sąvoka, kurią sunku apibrėžti vienareikšmiškai. Kaip jau anksčiau buvo įvardinta, politinė valdžia yra vienas iš modernios, demokratinės valstybės sektorių, atstovaujančių viešąją sferą, valstybę. Tačiau įvairūs autoriai skirtingai suvokia šio sektoriau vietą ir funkcijas valstybėje.
K.Marx‘o požiūriu, valstybėje valdžia priklauso elitui, t.y. tai visuomenės daliai, kuri disponuoja privačia nuosavybe. Tuo tarpu Montesquieu, kuris valdžią suskirsto į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę, teigia, kad „visuomenėje, kurioje individai ambicingi ir savo ypatingus interesus iškelia aukščiau visų kitų interesų, būtina sukurti institucijas, galinčias paversti tokias ambicijas geru ir veiksmingu valdymu“.
Demokratinėje valstybėje valdžia priklauso visai visuomenei, kuri demokratinių rinkimų pagalba valdžią (suverenitetą) atiduoda į savo išrinktų individų rankas. Šiuo požiūriu demokratinės valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismai. Kad, kaip K.Marx‘as teigia, valdžia netaptų tik elito interesus atstovaujančia, ji turi palaikyti ryšį su visuomene.
„Valdžia nėra nei gera, nei bloga. Tačiau neteisingai ja naudojantis, valdžia įgyja neigiamą atspalvį“. Kad taip nenutiktų, demokratinėje valstybėje valdžios atstovai turi atkreipti dėmesį į poreikius tų, kuriems atstovauja. Pilietinė visuomenė, siauresne prasme NVO, turėtų būti tas šaltinis, kuris užtikrintų atstovaujamosios demokratijos veiksmingumą.
Šiame darbe politinės valdžios sąvoka bus naudojama apibrėžti valdžios institucijoms, kurios vadovaujasi demokratijos principais. Vienas iš esminių politinio sektoriaus bruožų yra vertikalūs subjektų santykiai, pagrįsti pavaldumo principu (biurokratinis aparatas), o tuo tarpu „pilietinėje visuomenėje santykiai tarp subjektų yra horizontalūs, partneriški, pagrįsti abipuse priklausomybe“ . Šie du sektoriai (NVO ir valdžios institucijos) skiriasi tiek santykių struktūra, tiek sfera kurią atstovauja (vienas sektorius – privačios sferos atstovas, kitas – viešosios), tačiau jų santykiai ir bendradarbiavimas yra neišvengiami ir skatintini demokratinėje valstybėje. Ar įmanomas šių dviejų sektorių bendradarbiavimas, kuris nesikėsintų į jų autonomiškumą, nepriklausomumą, kad jis nenukryptų į konkrečių, pavienių interesų siekimą?
