Postkomunistinių šalių patirtis. Postkomunistinėse šalyse, kur labai žemas pilietinės visuomenės aktyvumas, yra maža tikimybė, kad pilietinės visuomenės situacija pagerės. Postkomunistinė patirtis ir paveldas neleis žymiai išaugti visuomenės savanoriškam dalyvavimui pilietinės visuomenės organizacijose (kaip NVO). Visuomenė abejingai žiūri į bet kokį mėginimą įsitraukti į bendruomeninę veiklą ar savanoriškas organizacijas. Tokią postkomunistinių šalių situaciją aiškinama trimis faktoriais:

1) paveldėtas nepasitikėjimas komunistinėmis organizacijomis (iš ko vėliau seka nepasitikėjimas savanoriškomis organizacijomis, kuris pasireiškia per visuomenės pasyvumą, nenorą dalyvauti jų veikloje);

2) draugystės tinklų egzistavimas (jie komunistiniais laikais atstojo savanoriškas organizacijas, ir išlieka gajūs atgavus nepriklausomybę);

3) nusivylimas nauja tvarka (dideli lūkesčiai buvo siejami su nepriklausomybe, o ją atgavus ir susidūrus su pereinamojo laikotarpio sunkumais, jie peraugo į nusivylimą, kuris įtakoja visuomenės pasyvumą, numalšina norą ką nors keisti)  Kaip būtų galima šią situaciją pakeisti?.

Viena iš tikėtiniausių galimybių – tai generacijų kaita. Postkomunistinių šalių aktyvumas pilietinėje veikloje gali kisti tik išaugus naujai kartai, kuri nebebus tiesiogiai paveikta komunistinio rėžimo. Yra tikėtina, kad jaunoji karta bus palankiau nusiteikusi savanoriškam dalyvavimui pilietinėje veikloje, atstovauti savo interesus. Pasiūlyta išeitis – skatinti piliečius derinti draugiškus santykius, patogumą ir naują pozityvų bendravimą su savanoriškomis organizacijomis, t.y. skatinti individą derinti savo asmeninius ryšius, bei juos plėsti per savanoriškas organizacijas, taip įsitraukiant į savanorišką veiklą. Jo nuomone, postkomunistinėse šalyse, atgavusiose nepriklausomybę, savanoriškų organizacijų skaičius augo, sekant kitų Europos šalių pavydžiu, bei gaunant iš jų finansavimą. Tačiau jos dažnai buvo kuriamos neatsižvelgiant į tų šalių kontekstą, tad jos nesusilaukė didelio piliečių dalyvavimo, nes neatitiko jų poreikių. Tad kuriant naujas organizacijas, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, galima tikėtis piliečių didesnio aktyvumo tose srityse, kurios individus asmeniškai paliečia.

Šalys, išsilaisvinusios iš komunistinio rėžimo, yra panašios tuo, kad jose pilietinė visuomenė yra silpna ir neaktyvi, nes visų pirma jai reikia išmokti gyvuoti savarankiškai be valdžios įsikišimo.