Socialinei politikai skirtos nuostatos, įrašytos Europos anglių ir plieno bendrijos sutartyse 1951 metais sutartis dėl Europos bendrijos (toliau EB) steigimo taip pat kaip vieną iš integracijos tikslų numatė gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimą. Teisinis socialinės politikos pagrindas užfiksuotas jau 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašytoje EB steigimo sutartyje: preambulėje teigiama, kad EB nutarė įsteigti „nusprendę bendrais veiksmais, kuriais šalinamos Europą skaldančios kliūtys, užtikrinti savo šalių ekonominę ir socialinę pažangą”. Sutarties 2 straipsnis teigia, kad Bendrija „kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę <...> valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą“.Bendrijos veiklos sritys: i) skatinimas derinti valstybių narių užimtumo politiką, kad sukūrus suderintą užimtumo strategiją ji taptų veiksmingesnė; j) Europos socialinį fondą apimanti politika socialinėje srityje; k) ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimas; p) įnašas siekiant aukšto lygio sveikatos apsaugos.
Kokrečiai šių tikslų ketinta pasiekti per Europos socialinį fondą (toliau ESF) ir valstybėms narėms derinant savo veiksmus ir bendradarbiaujant. Fondo įkūrimas buvo sekantis žingsnis socialinės politikos kūrimo link. 1960 metais įkurto fondo pagrindinis vaidmuo- gerinti darbininkų įsidarbinimo galimybes. Tik įkurtas fondas pradžioje finansavo persikėlimo bei persikvalifikavimo priemones ir visų pirma buvo naudingas turtingesnėms valstybėms narėms, labiau įgudusioms rengti paraiškas paramai gauti: iki 1972 metų pusė fondo finansavimo teko Vokietijos Federacinei Respublikai. Nuo 1972 metų galioja griežtos nacionalinės kvotos, užtikrinančios, kad didelė fondo resursų dalis būtų skirta neturtingesnėms valstybėms narėms. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, dauguma resursų buvo skirta padėti susirasti darbą jauniems žmonėms.
1961 m. Turine, atsižvelgdama į Europos valstybių aukštesnį išsivystymo lygį ir siekdama garantuoti didesnes ir konkretesnes žmogaus socialines teises bei jų apsaugos efektyvumą, Europos Taryba (toliau ET) inicijavo Europos socialinės chartijos pasirašymą. Tai buvo socialinių darbuotojų teisių ir darbo sąlygų deklaracija. Kaip teigia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Povilas Vytautas Levickis, chartija įnešė svarų indėlį vystant ir humanizuojant Europos valstybių ekonominius ir socialinius santykius.
Aštunto dešimtmečio pradžioje ES institucijos ėmė siekti, kad Europoje įsivyrautų socialinis dialogas. Ši sąvoka, pirmą kartą pateikta Suvestiniame Europos akte (118b straipsnyje ir vėliau tikslinama Mastrichto sutarties socialinio protokolo 3 straipsnyje) reiškia, kad socialinio dialogo šalys turėtų bendradarbiauti kuriant bendrą rinką ir socialinę politiką. Socialinį dialogą galime vadinti ir socialine partneryste Europos mastu. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios socialinis dialogas tapo esmine socialinės politikos dalimi.
Iki 1974 metų, kai buvo priimta pirmoji „socialinių veiksmų programa“, pradėjo veikti tikroji ES socialinė politika , kuri iki tol apsiribojo vien ESF veikla. Buvo įgyvendinta sistema, užtikrinanti socialines išmokas asmenims, dirbantiems kitoje valstybėje narėje. Tai buvo padaryta praktikoje įgyvendinant vieną iš svarbiausių bendrosios rinkos tikslų- laisvą darbininkų judėjimą. Nuo aštunto dešimtmečio vidurio socialinė politika daugiausiai dėmesio skyrė konkrečioms veiksmų programoms, tokioms kaip darbininkų sveikara ir sauga darbe bei lygių galimybių moterims užtikrinimas, remtinų grupių integravimas į darbo santykius. Tik nedaugelis šių socialinės politikos veiklos sričių turėjo konkretų teisinį pagrindą. Socialinės politikos programos rėmėsi bendrosios kompetencijos nuostatomis ir reikalavo vienbalsio ET pritarimo. Vieningos socialinės politikos plėtojimas aštuntajame dešimtmetyje plėtojosi vangiai dėl vienos priežasties: kai kurios valstybės narės nenorėjo EB suteikti plačių įgaliojimų priimant teisės aktus socialinės politikos srityje. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje valstybės narės, išskyrus Dž. Britaniją, susitarė dėl naujo socialinės chartijos protokolo. 1989 m. buvo pasirašytas 1961 metų chartijos papildomas protokolas, kuriuo Chartija papildyta naujomis teisėmis: samdomų darbuotojų teise turėti vienodas galimybes į darbą ir profesiją be diskriminacijos pagal lytį, teisę į informaciją ir konsultaciją įmonėse, teise darbuotojų atstovams dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei senyvo amžiaus žmogaus teise į socialinę paramą. 1991 metais šiuo privalomu protokolu dėl socialinės politikos buvo papildyta Mastrichto sutartis. Ir nors susitarime išdėstomi socialinės politikos tikslai, verta pasebėti, kad jame nėra išdėstytų plačių darbo teisių, be to, išlieka nuostata, kad sprendimai, susiję su darbininkų teisėmis ir socialine apsauga turi būti priimami vienbalsiai. Pirmą kartą Bendrijos istorijoje socialinio protokolo taikymas leido atsirasti EB antrinei teisei, kuri taikoma tik kai kutioms valstybės narėms.
1993 metais Komisija pateikė konsultacinio pobūdžio dokumentą, 1994 metais liepą Žaliosios knygos pagrindu paskelbė baltąją knygą Europos socialinės politikos klausimais, augimo, konkurencingumo ir užimtumo klausimais. Tačiau svarbiausia dešimtojo dešimtmečio data ir reiškiniu tapo 1997 metų Amterdamo sutartis:. Europos Tarybos Antrajame viršūnių susitikime socialinė sanglauda buvo įvardinta kaip vienas iš svarbiausių ateities prioritetų. Nutarta, kad už socialinės sanglaudos strategijos formavimą atsako Europos socialinės sanglaudos komitetas. Be to, šioje sutartyje iš naujo buvo įtrauktas socialinis protokolas, kadangi Dž. Britanijoje pasikeitus vyriausybei, šalis pagaliau sutiko prisijunti prie socialinio protokolo politikos. 2001 m. Ministrų Komitetas patvirtino komiteto parengtą socialinės sanglaudos strategiją. Joje išdėstyta Europos Tarybos tiksli veiklos programa ateinantiems metams.
2004 metais visų sutarčių pagrindu suformuota ES Konsitucija.
