Dar gerokai iki Suvestinio Europos akto parengimo ekonomistai pabrėždavo, kad, norint, jog valstybių narių ekonomikos veiktų panašiai, t.y. siekiant konvergencijos, visą savo potencialą jos turi naudoti kartu. Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) buvo suvokiama kaip sunkus, tačiau būtinas ir pageidaujamas žingsnis tolesnės pažangos link.
Kadangi atskira ekonominė politika gali turėti šalutinį poveikį kitoms euro zonos narėms, ji turi būti koordinuojama, o fiskalinė drausmė –– garantuota, kartu lanksčiai reaguojant į ekonominius sukrėtimus ir nuosmukio laikotarpius. Todėl yra koordinuojami euro zonos narių ekonominiai įvertinimai, laikomasi suderintų fiskalinės drausmės taisyklių dėl biudžeto deficito dydžio bei valstybės skolos ribos.
Naujosios valstybės narės siekia savo ūkių suartėjimo su euro zona, prieš prisijungiant prie šios zonos joms reikės atitikti tokius pačius ekonominius kriterijus. Tinkamas euro zonos ūkių valdymas gyvybiškai svarbus ne tik dėl ES piliečių gerovės, bet ir tam, kad euras būtų ir toliau pripažįstamas pasaulio rinkose kaip stipri bei stabili valiuta, prisidedanti prie pasaulio ekonominio stabilumo ir augimo. Nuo tada, kai 1999 m. sukurtas euras, buvo įrodyta jo svarba užtikrinant makroekonominį stabilumą, didesnį nei bet kada per pastaruosius tris dešimtmečius. Nepaisant nepalankių išorės sukrėtimų, bendra pinigų politika sėkmingai stabilizavo kainas ties 2 % metinio infliacijos dydžio riba.
Siekdamos EPS tikslų ir kurdamos sąlygas stipriai ir stabiliai bendrajai valiutai, euro zonos valstybės narės sėkmingai koordinavo ekonominę politiką, kad jų ūkiai galėtų suartėti. Šiuo metu euro zonos šalys naudoja bendrąją valiutą:
- esant vienai pinigų institucijai (Europos centriniam bankui);
- pagal vieną pinigų politiką;
