Viena iš Europos Sąjungos vykdomų politkų, kuri nėra visiškai Sąjungos kompetencijoje, yra socialinė politika. Šioje srityje Europos Sąjunga negali kategoriškai diktuoti valstybėms, kaip tvarkyti savo socialinius reikalus, tačiau tam tikras gaires Sąjunga nustato. Juk Europos Sąjunga buvo įkurta tam, kad turėtumėme bendrus interesus, o socialinė politika yra vienas iš jų, nors ir daugelyje klausimų priklausoma išimtinai nuo valstybės nacionalinio požiūrio.
Nepaisant menkų įgaliojimų, kuriuos turi Europos Sąjungos institucijos veikti socialinės politikos srityje, vis dėlto bendra socialinė politika palyginti sėkmingai plėtojosi. Socialinis reguliavimas tų sričių, kurios yra susijusios su bendrosios rinkos veikimu, t.y. darbo teisė, darbo saugos reikalavimai, socialinės darbuotojų migrantų teisės, lyčių lygiateisiškumas, beveik nuo pat Sąjungos įkūrimo buvo laikomi vienais svarbiausių valstybių socialinio progreso faktoriais. Europos Sąjungos institucijos tai pažymi ir valstybėms narėms savo direktyvose. Apie tai, kaip Europos Sąjunga vykdo socialinę politiką bus apžvelgta ir šiame darbe. Pažvelgsiu, kaip vystėsi teisinis socialinės politikos pagrindas, kaip socialinė politika deklaruojama Europos Sąjungos Konstitucijoje, kas yra pagrindiniai šios politikos dalyviai ir kaip Lietuva dalyvauja Europos socialinėje politikoje.
Tapusi ES nare, Lietuva gali reikšti paraiškas ESF paramai gauti, be to, šalyje kaip ir visoje ES tikimasi socialinio gerovės progreso.
Nors socialinė politika niekada nebuvo visiškai ES kometencijoje, ES insitucijos padėjo ES šalims pasiekti kompromisų ir kurti vieningą socialinę politiką. Bent jau pradėti kurti.
