Vienas svarbiausių Europos ekonominės integracijos laimėjimų yra Europos bendrosios rinkos sukūrimas. Buvo siekta visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą plėtotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerėjimą ir glaudesnius valstybių narių santykius.
Europos sąjungos bendroji rinka buvo galutinai įtvirtinta praėjus keliems etapams. Pirmas žingsnis buvo muitų sąjungos sukūrimas (1968 m.). Vėliau imta šalinti visas kliūtis keturioms laisvėms: laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimui Bendrijoje ( 1992 m.).
Kuriant bendrąją rinką buvo siekta:
- Panaikinti muito mokesčius bei prekių importo ir eksporto kiekybinius apribojimus bei kitas priemones, kurios turi poveikį prekybai tarp valstybių narių;
- Panaikinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, asmenų bei kapitalo judėjimui tarp valstybių narių;
- Taikyti konkurencijos politiką;
- Suvienodinti valstybių narių įstatymus tiek, kiek reikia bendrajai rinkai funkcionuoti;
- Panaikinti rinkos dalyvių diskriminaciją ir nustatyti bendrą rėžimą trečiųjų šalių atžvilgiu;
- Koordinuoti valstybių narių ekonominę politiką.
Kaip jau ir minėjau, antrame bendrosios rinkos įtvirtinimo etape siekta mažinti visas kitas kliūtis keturioms laisvėms. Vienas iš šių kliūčių buvo kiekybiniai apribojimai. Vieningos rinkos, kurioje galima laisvai prekiauti visomis prekėmis, sukūrimas reikalauja ne tik pašalinti muitų barjerus, bet ir panaikinti kiekybinius apribojimus. Jais laikinai ar neribotam laikui uždraudus tam tikrų prekių importą arba apribojus jį vertės ar kiekio atžvilgiu, buvo siekiama kontroliuoti užsienio konkurenciją vidaus rinkoje bei saugoti savo šalies pramonės interesus. Sutartys draudžia naudoti tokias priemones ir valstybės – narės, pasibaigus nustatytam pereinamajam laikotarpiui, draudimui pakluso. Todėl dabar Europos sąjungoje kvotų nebėra. Šiame etape įgyvendinamas valstybių narių ekonominės politikos koordinavimas, kuris itin svarbus norint stabilizuoti valiutos keitimo kursus bei mažinant valiutinę prekių mainų riziką. Taip pat išplėtojamos Bendrijoje taikomos politikos, ypač konkurencijos, regioninė ir struktūrinė, socialinė ir kitos politikos.
Bendrosios rinkos kūrimą ir jos kūrimui būtinų priemonių įgyvendinimą paspartino tarptautinė ekonominė aplinka, kai kuriose valstybėse narėse besikeičianti ekonominė politika. Įtakos turėjo ir didelių įmonių reikalavimai liberalizuoti vidaus rinką. Bendroji rinka visų pirma sudaro sąlygas nevaržomai plėtotis dviem gamybiniams veiksniams: darbui ir kapitalui. Darbininkai, ieškodami darbo, gali laisvai važinėti tose srityse, kur paklausa didesnė ir geresnės darbo sąlygos bei atlyginimai. Kartu su šeima jie gali įsikurti ir gyventi bet kuriame Europos kampelyje. Žmonės gali laisvai gaminti, parduoti ir konkuruoti bet kurioje jiems patinkančioje sferoje.
Po 1992 m. Komisija ėmėsi tolesnių bendrosios rinko įgyvendinimo veiksmų. Ji nuolat rengė pažangos pranešimus, diegė naujas veiksmų programas. Svarbiausias yra 1999 m. lapkričio 24d. komunikatas „ Naujoji ES bendrosios rinkos strategija“, kuri akcentuoja keturis strateginius bendrosios rinkos tikslus:
- Piliečių gyvenimo kokybės gerinimas;
- Produktų, kapitalo rinkų efektyvumo didinimas;
- Verslo aplinkos gerinimas;
- Bendrosios rinkos laimėjimų taikymas besikeičiančiame pasaulyje.
Bendroji rinka yra šiandieninės Sąjungos pagrindas, jos samprata yra susijusi su keturiomis laisvėmis, įtvirtintomis Europos Ekonominės Bendrijos sutartyje. Šios keturios laisvės remiasi pagrindiniu principu – visos laisvo judėjimo kliūtys yra draudžiamos.
